Karalija




Kas mes ?

Patarimai

Apie mezgimą ir nėrimą

Apie veltinį

Ruoškime roges vasarą

KAIP SKALBTI IR PRIŽIŪRĖTI MEGZTUS IR NERTUS DRABUŽIUS

Apie mezgimą ir nėrimą

Vakaro tyloje, skimbčiojant virbalams, o židinyje spragsint malkoms, aplanko įvairiausios mintys apie būtį, prasmę, svajones - lengvos, šiltos ir spalvingos. Jos užvaldo taip, kad akimirkai nutrūksta realybės garsai, pamirštamas žiūrėtas filmas. Gražių svajų fone pasineriama į kūrybinį procesą – gimsta rankų darbo mezginys – audeklo gaminys, supinant vieną ar kelis siūlus. Būtent, tuomet įsipina ir gražiausios (kitokių mezgimo procese nebūna) mintys apie mezginio paskirtį, apie tą, kuriam jis skirtas. Mezgimas – savotiškas atsipalaidavimas, relaksas, lydimas ypatingos gyvenimo refleksijos – minties žvilgsnio į praeitį ir ateities apmąstymus. Pirma į galvą atėjusi asociacija – mezganti pirmykštė moteris, užsimetusi mamuto kailinaičius, pamaišydama puodą virš ugnies, krutina kaulinius virbalus. Graži pradžia animacinei fantazijai, tačiau pirmieji mezgėjai buvo vyrai. Jie labai saugojo šią savo privilegiją, o už savo monopoliją kovojo specialiais įstatymais. Na, o seniai seniai senovės Egipto kapuose rasti ypatingų raštų mezginiai, kurie mažai skyrėsi nuo šiuolaikinių rankdarbių, liudija apie jų išliekamąją vertę. Mezgimas buvo žinomas ir Antikos pasaulyje, o dar didesnį pagreitį įgijo arabų užkariavimų metu (VII-XII a.).

Vyrų dėka mezgimą pažino vidurio ir šiaurės Europa. Kryžiaus karų dalyviai parnešė tai kaip meno rūšį iš Artimųjų Rytų. Kiekvienoje šalyje mezgimas vystėsi ir tobulėjo savitai. Tai priklausė nuo klimato sąlygų, papročių ir netgi šalies valdovo požiūrio į mezginius.

Lietuvoje rastai megztai kepuraitei - keli tūkstančiai metų. Baltai mezgė juostas, kuriomis apvyniodavo kojas, vėliau išmoko kojines, pirštines, riešes, kepures. Mezginiais puošdavo austinius drabužius. Verpalai, kaip ir šiandien, priklausė nuo sezono ir mezginio paskirties. Vasarai megzdavo iš lininių, medvilninių verpalų, o jau, orams atvėsus, iš vilnonių. Skyrėsi kasdienių ir išeiginių mezginių raštai, spalvos. Kasdieniai - kur kas kuklesni ir vienspalviai, o išeiginiai - raštuoti, dvispalviai. Mezginiai prisidėjo prie drabužių dėvėjimo kultūros ir etiketo formavimo.

Nėrimo techniką žmonės taip pat žinojo labai seniai. Nėrė tuomet žuvies kaulu tinklus ir virves. Tai turbūt buvo irgi vyrų privilegija. O štai nėrimą plonu vąšeliu iš labai plonų siūlų populiarino moterų vienuolynų vienuolės. Kaip senoji architektūra, taip ir nėriniai, iš pradžių buvo religinės paskirties. Nerti mokėsi aristokratų šeimų mergaitės ir net Anglijos karališkosios šeimos moterys. Nėriniai labai išpopuliarėjo XVII a. Jie buvo labai vertinami ir madingi. Išlikę net konkretūs pavadinimai: Renesanso nėriniai, Ispanijos nėriniai, Venecijos nėriniai...

XXI amžius ilgisi mezginių ir nėrinių. Žmonės kompensuoja tai mašinų darbo gaminiais. Priimtina rankų darbo imitacija, madinga, o svarbiausia - greitai įgyta...Tačiau jokia mašina negali pakeisti rankų darbo gaminio, į kurį sumegzta, sunerta tiek daug pozityvių minčių, ir svajonių, įdėta širdies ir rankų šilumos...Mašina moka pakartoti, o rankos kaskart imasi darbo su nauja gyvenimo istorija ir suteikia mums šansą išlikti vieninteliais, nepakartojamais ir originaliais.

Pristabdžiusios gyvenimo tempą, mokykimės laukti gražaus rankdarbio, o kad laikas neprailgtų, bendraukime su savo vaikais ir vyrais, kepkime jiems pyragus, stebėkime pasaulį, pamėginkime išgelbėti mažesnį ar silpnesnį...Laukimas neprailgs...




svetainių kūrimas